Kareivinės yra kitas pasaulis. Ir kalėjimas yra kitas pasaulis, ir psichiatrijos ligoninė. Jie šalia ir tas pats lietus barbena į palanges, bet patekęs vidun supranti ir pasidarai kitoks. Toks, kuris pabėgęs dairosi ir nustemba.
Ten viskas paprasta, protinga ir tvarkinga. Juk jeigu uždraustume emigruoti, apmokestintume išvažiuojančius – argi neišsispręstų problema? Neteisingą mokestį sumažinus, o teisingą dar daugiau padidinus žmonės taps sotesni ir nebereikės pirkti tiek vandens patrankų!
Už šešėlius ir nelegalius darbus sodinam iki gyvos galvos su konfiskacija – biudžetą pripiltume sklidinai! Jei pažeidėjus sušaudytume iš stambaus kalibro kulkosvaidžių, liekanas pririšę už kojų prie troleibusų patampytume savaitę gatvėmis – juk niekas tikrai tikrai nebeviršytų greičio?
O kol kas išmanūs matuokliai ir nežymėti ekipažai, filmuoja ir perduoda kur reikia, bet nestabdo, kad nebūtų korupcijos – gaus nusikaltėliai kvitą paštu, o dabar tegu sau laisvai lekia ir ką nors užmuša, kol baudą susimokės.
Pripučiama moterėlė serijiniu, išpūstu kaip batonas veidu pasineša trenkti patinui, tas kapt už rankos – koks baisus smurtas, plastmasiniai susijaudina, prapliumpa tyrimai, silikoniniai vyrai ir vyrės loja iki užkimimo, o jei į snukį būtų gavęs, tai plastmasei būtų tik juokas, kaip tokį ąžuolą patvarkė.
Subark vaiką, spardantį kitą vaiką (liesti griežtai draudžiama, nes pasodins) ir už psichologinį smurtą vaiką atims. Viskas jau uždrausta suaugusiems, o drausti vaikams nieko negalima, kad užaugusius juos pačius būtų smagiau pasodinti, nes plastmasiniai norėtų visus nors trumpam pasodinti, kaip senais gerais, kai iš armijos pareidavom žinodami tvarką ir buvo ramu.
Ką beįjungtum, nesąmonės ir sintetika ūžteli ir užlieja, ir visiems atrodo, kad čia nieko baisaus, taip reikia, o jei truputėlį ir nereikia, tai praeis ir kada nors baigsis, na, kaip sloga, gyvenkim sterilizuoti toliau. Ir kasdien vis daugiau plastmasės, tikrumo beveik nebeliko, tai jau normalu ir įprasta, kaip nenuvalytos gatvės, nors jie kelių savaičių sezonui ruošiasi kiaurus metus.
Mačiau, kaip ligoninėj ant ratukų gulėjo vyras, jo kojos keistai tirtėjo, o po negyvą zirziančių lempų šviesą ilgai blaškėsi moteris ir klykė, ateikit kas nors, darykit ką nors, žmonės jūs ar ne žmonės! Koridoriaus gale trakštelėjo durys, neskubėdamas plastmasinis gydytojas nuėjo link vežimėlio.
Kaip pabėgti, kur nėra plastmasės, gerų diktatorių tešlos veidais ir ligoninės kvapo? Vis mažiau tų, kurie klausia, kur nuves šis kelias, o kurie susimąsto – bijo atrodyti juokingi. Ir mažai kas įsivaizduoja, kad gali būti kitaip ir tai labai lengvai įmanoma. Kaip ir tada neįsivaizdavo.
…
…
…
Algimantas Rusteika 
Parašykite komentarą