Kalbėkim

Su amžium imi atskirti tikrumą nuo apsimetimo. Tada turi arba apsimesti pats ir tapti savu, arba atsijungti, dėl ko daraisi labiau laisvas ir vienišas. Vergai niekada nebūna vieni, nors tai jų įprasta būsena.

Laimingi dar turintys tų, kurie jūsų tiesiog klausosi ir išgirsta. Ir tada kalbi ir matai – tave nori suprasti ir akys yra atvertos, ir jose pasaulio šviesa. Ir visiškai nesvarbu, kas iš to, ką tai pakeis ar nieko nepakeis.

Pakeisti gali tik save. Tų, kurie visko nežino, abejoja ir bijo suklysti, netiki, pasitiki ir patiki, ir būtinai – moka nuoširdžiai juoktis – yra galia ir tikrumas. Per Vėlines visi tą pajusit. Išsisaugokit.

Kaip dažnai pritrūksta drąsos tiesiog būti savim. Būti kokiu esi ir nesiteisinti už tai prieš pasaulį ir save. Išdrįsti būti laisvu ir negalvoti kas bus. Būti.

Taip, išorėj pilna spąstų ir aštrių kampų, mylėti tolimą žmoniją ir visokius filmų gyvenimus lengva, o tikras žmogus visada nepatogus ir šalia, vargina ir ne visada kvepia. Bet tavo laisvė prasideda čia. Viduje, kuris yra dabar.

Dabar pakelkim akis ir pajuskim tą dabar. Nebijokim, kadaise pasakė popiežius, kuris atsiklaupęs bučiuodavo šitą Žemę. Kalbėkim ir mes susitiksim – čia ir dabar svarbiausia yra menas girdėti.