Kitą kartą gyveno toks Rudolfas Hoessas. Pavyzdinė europietiška šeima – gražuolė žmona, penki vaikai – du sūnūs, trys dukros. Kur bedirbtų, visuomet geriau už kitus, vargas būti viršininku. Dachau, Zachsenhauzenas, Aušvicas. Mirtis mano amatas, fabriko pajėgumai – du tūkstančiai per valandą. Negalvokit, kad lengva buvo, šitiek problemų.
ZYKLON B tiekėjai vis vėluoja, nes pesticidas jiems geriausiai, kaip tarakonams. Kuras didelėms krosnims, maistas, žmonių trūksta ir visi nepatikimi, o ešelonai vis eina ir eina, pabandyk pats ir suprasi. Smarve skundžiasi aplinkinių kaimų gyventojai. Na, ką nors paaiškinsim, kaip visada. Ne jų reikalas, po galais.
Ir ateidavo sekmadieniai po sunkios darbo savaitės. Visa šeima prie stalo, po bažnyčios. Ir atleisk mums mūsų kaltes, ir neleisk gundyti. Įpilk sriubos visiems, mieloji. Šiandien puiki pavasario diena, koks oras, Brigita vėl kosti, ryt reiks parodyti gydytojui. Kai sutems, suguldyk vaikus ir ateik, juk sekmadienis, ar ne? Tu nuostabi, kaip visada. Na miegokim, ryt tėtukui anksti į darbuką.
Jį pakorė po karo darbo vietoje, prie Aušvico mirties stovyklos krematoriumo, kur supleškino virš milijono nužudytų žmonių. Visa Europa skaitė pirmuosiuose puslapiuose, visi džiaugėsi, ir tai buvo teisėta bei teisinga. Taip kartais atsitikdavo tame pasaulyje, kurio netekome.
Mūsų pasaulyje jo nebepakartų. Nes nehumaniška, neatitinka bausmės principų, tai būtų kankinimas, nusikaltėlio teisės gyventi ir persiauklėti pažeidimas. Briuselis kilniai pasipiktintų, portalai ir visažiniai studijų nusikalbėtojai uždustų nuo tekstų, minios sočių idiotų rinktų parašus po peticijomis, slampinėtų su plakatėliais. Žvaigždutės išsipagirioję surengtų labdaros koncertus jam išgelbėti. Juk buvo valstybės tarnautojas ir vykdė įsakymus, gavo algą, mokėjo mokesčius ir kaupė senatvei.
Kuo skiriasi vieno žmogaus žmogžudystė nuo milijono? Ne tik aš, visi šią savaitę laidojom Ievą ir apie mirties bausmę pagalvojom. Suprantu, nieko nepakeisim, tokie pasirašyti Strasbūre tarptautiniai pergamentai ir kiti šventųjų reikalai, nors niekas mūsų dėl to niekada neatsiklausė.
Tačiau protas sako viena, širdis – kita. Ir dar neuždrausta apie tai pagalvoti, kad ir kiek persigandę propagandistai būtų tekstukų išstenėję, tendencingai traukiodami iš konteksto skaičius, faktus ir svetimas mintis.
Ievai tragedija jau baigėsi. Žemes nuo Tavo akių nukasė, bet šviesos nesugrąžins. Dabar, kaip visada, dar ašaroms nenudžiūvus, prasidėjo farsas, vadinamas gyvenimu. Viskas bus apie Tave, nors Tave seniai pamiršo, dabar tik apie mus, mūsų, mums, kurie šitaip už Tave.
Iki paryčių kaukšėdavo klavišai ir tarkšėjo išpuoselėti, raudoni žiurkyčių nagiukai į ekranėlius. Teberašomi tekstai, generuojantys klikus, kurie gimdo komentarus, žinomumą, pasidalinimus ir reklamos kainas. Teisė žinoti ir kuo daugiau detalių, kas, kaip, kur, kodėl, ką, keliese, kuo, kada Tau darė ir ko nepadarė.
Užgesusi visada esi žvaigždė. Tik kas atkurs tą veriantį nežinomybės dūrį prieš pabaigą, kai baimės nebėra ir skausmas staiga dingsta? Kada šviesa lekia tolyn ir krenti į bedugnę, ir kažkodėl būna šilta?
Sveikas protas, tikra, nesuteršta idiotizmais žmogaus prigimtis ir teisingumo jausmas viską visada supranta be jokių žodžių. Ir niekada neklysta. Reikalauja žudikų mirties ir jaučia teisingai. Bet išminčiai pasakys, kad tai neįmanoma, nes jie turi žmogaus teises, nors ir yra nebežmonės.
Ir niekas nepasakys, kad nesilaikantis pareigų kitų teisėms savo teises praranda. Pasakys, kad tai nieko nepakeistų, neišgąsdintų, kad bausmės baimė nieko neišsprendžia, nors visi žino, kad taip nėra. Sakys, kad būna, pasitaiko kartais retkarčiais klaidų. Todėl nieko negalima daryti, nes kas nieko nedaro, tai ir nesuklysta.
Ir dėl vieno kažkurioje valstijoje prieš keliasdešimt metų nekaltai nuteistojo tegul visi tūkstančiai žudikų sulaukia nerūpestingos senatvės. Gyvena išlaikomi ir gydomi už mūsų pinigus, sportuoja, skaito portalus ir protingai komentuoja. Tuokiasi, turi žmonas ilgalaikiams, rašo Strasbūrui skundus dėl blogo savo šūdų kvapo ir memuarus.
Dar jie kalbės, kad bausti gali tik Dievas. Nors yra pasakyta – kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta – bet kas gi tą mūsų Dievą dabar girdi?
Nebent jo vietininkai žemėje – popiežiai, kurie niekada neklysta. Neklydo tada, kai buvo už mirties bausmę, ir tada, kai patys ją vykdė, ir dabar, kai tas ūmai patapo nebekrikščioniška. Nors kiekvienas mokantis skaityti žino, kad Dekalogo priesakas „Nežudyk!“ yra Dievo Įstatymas, už kurio sulaužymą baudžiama mirtimi, o ne draudimas taip nubausti žmogžudį, kas dešimtis kartų pasakyta tame pačiame Šventajame Rašte.
Biblijos teisė dažnai nežmoniška, primityvi, ten nėra daug meilės, gailestingumo ir vilties. Bet kartais galima rasti teisingumo, kurį abstrakcijų meilė ir popierinis protas taip pat, kaip ir Tave, nužudė ir užkasė. Biblijos laikais klausimų nekildavo: užmėtyti akmenimis. Bausmė atsirado su žmonija ir pačia savo prigimtimi yra kerštas, tą neigti sugeba tik tolerantiški bepročiai.
O ir dabar kiekvienam gali būti pritaikyta mirties bausmė be jokio teismo, tardymo ir rimto nusikaltimo. Nesustosi pasienyje pareigūnui stabdant, panaudos ginklą ir tave nušaus, ir nieko už tai niekam nebus, nors toks nepaklusimas, jeigu gyvą pagautų, baudžiamas ne itin smarkiai.
Aš taip pat galiu nubausti mirtimi ir man nieko nebus. Jei kas ateitų į mano namus su ginklu, aš jį paprasčiausiai nušausiu vien už nepavykusį bandymą apiplėšti, ir tai bus teisinga bei teisėta. Bet jei jam tas bandymas pavyktų ir mane nužudys, viskas bemat pasikeičia – jis įgis teisę gyventi, nes nusikaltėlis prieš auką turi privilegijų. Už nepavykusį bandymą nužudyti mirtimi nubausti galima, už pavykusį – ne.
Iki gyvos galvos yra didesnė bausmė? Nejuokinkit. Arba nueikit kada į Gedimino prospekto kavinę saulutei šviečiant. Padiskutuokit apie tai prie bokalo alaus su Vyto Lingio žudiku Igoriu Achremovu ir suprasit. Jis irgi buvo nuteistas mirti, po to mirtis pakeista iki „gyvos galvos“. Ir dabar ta jo galva gyva, tik labai laisvai nešiojama.
Niekas Tavęs nebeprikels. Didieji didingai pakalbėjo, kokie jie yra geri ir susijaudinę. Žiūrėk, vėl ištrauks iš stalčiuko kokį seniai parengtą popierėlį – o gal pavyks prastumti? Pareikš šimtą tonų susirūpinimų, išmes kokį neįtikėlį – juk tokia proga ne kasdien. Nustumtieji nuo šėryklos parėkaus, kad seniai tą sakė ir numatė, tik niekas jų aimanų negirdėjo.
Protinguoliai ir politinės davatkos pakudakuos, kad kaltas šnapsas ir „prieinamumas“, žolytė, socialiniai darbuotojai, stiprieji dragai, atskirtis ir sovietinė praeitis. Nors nebežmonės negėrė, sportavo, gimė demokratijos rojuje ir jokių atskirčių nejautė. Nieko normalaus neveikė, tik važinėjosi mašinomis, kokių darbo bitės visą gyvenimą ardami nenusipirks.
Dar bus ir nustebimo, pažįstamų, kaimynių ir draugų didelių akių – negalim patikėti, tokie buvo tvarkingi vaikinai, dantis valėsi, visada sveikindavosi, musės nenuskriaus! Ir aplamai aukos teisės po laidotuvių baigiasi, dabar bus tik nebežmonių teisės į teisingumą.
Bus kalta aplinka, kurioje vargšai mažumų mažiukai nesuprasti ir atstumti netolerantiškos visuomenės šitaip sunkiai gyveno. Auka, kam per gerą automobilį turėjo. Visuomenė ir policija, kuri stebėjo ir nieko nepamatė. Kalti visi mes, tik ne nebežmonės.
Jei apie juos negražiai feisbukuose parašysi – kaip mat atlėks farai su antrankiais. Visi sakys, kad taip nebebus, tik niekas nepasakys, kad kitaip irgi nebus. Ir ką bepadarytum, vis tiek taip kartais nutiks. Nes viskas, kas žvėriška, mums yra nesvetima ir gyvena tarp mūsų. Ir nežinai, kieno numeriukas rytoj išriedės iš nelemties loterijos rato.
Tavimi visi pasinaudos, pasimėgaus ir Tavo vardą pamirš. Po pusmečio būsi Ta Mergina. Ne, ne ta, kurią bagažinėj sudegino, o ta kita – Kur Su Fain Mašina, jo, šita. O dar po pusmečio ir tokios nebeliks, atsiras naujų, ir išpuoselėti, raudoni nagiukai niekuomet nepavargs groti šokti ant klaviatūrų.
Liks tik mylinčios akys, kurios matė Tavo vaškines rankas, veidą ir tai, kas iš jo liko. Ir lūpos, kurios atsimins, koks šaltas atsisveikinant buvo Tavo skruostas. Sielos, kurios daugybę kartų išgyveno kiekvieną Tavo kančios akimirką.
Liks Tavo daiktai, kurių kiekvienas sakys – ji čia. Atidaromų durų garsas ir nusmelkianti mintis, kad sugrįžai. Nuotraukos, žvakės per Vėlines, amžinas niekas ir tamsa.
Praeis mėnesiai ir skausmas nutols. Praeis metai ir žaizda užsitrauks. Bet ilgesys ir viltis vėl susitikti niekada nepraeis. Ilsėkis ramybėje, Ieva, nors ir nespėjai pavargti.
Dar kartą apie tą patį. Visą papildytą žiniasklaidai tekstą skaityti čia:
http://www.alfa.lt/straipsnis/50151914/kovo-5-oji-rekviem
Algimantas Rusteika 
Parašykite komentarą