Jie bijo būti atpažintais

Įdėčiau į socialinius tinklus vestuvių, studijų laikų ar, apsaugok Viešpatie, kariuomenės nuotrauką, kur aš jaunas ir laimingas kvatoju su draugais, tai po pusės minutės tuoj aktyvuotųsi kokie 555 idiotai. Bemat subildėtų kanopos ir sulėktų man išaiškinti, kaip aš pasiilgau ruso.

Pažertų tūkstantį nuorodų, nuotraukėlių ar tulžingų pašmaikštavimų, kokie tada visi iki vieno buvo žiauriai nelaimingi ir negyveno, nesijuokė ir draugų neturėjo, o tik dieną naktį kampučiuose sukniubę verkė dėl Lietuvos ir užsiiminėjo pasyviom rezistencijom. Ir jau būtinai kaip krautuvėse nebuvo mėsos, tarsi kas tą ginčytų.

Jei sužinotum tų idiotų biografijas, tai 99 proc. atvejų paaiškėtų, kad šitie smarkūs Lietuvos piliečiai buvo labai lojalūs sovietams žmogiukai, anuomet tupėję tykiai po šluota. Ir naktimis labai antisistemiškai kankinęsi iš pavydo komunistams, kad jų pačių nepriima į partiją, nepadaro kokiais nors viršininkais ir neduoda slapta nusipirkti žirnelių.

O likęs 1 proc. būtų apsivalgę konservų fabrikėlio grybų nusmuktaklyniai jaunikaičiai, kurių projektai tada saugiai gyveno tėčių sėklidėse, apie tuos laikus išmanantys kaip kiaulės apie debesis.

Ir jau nieko nebestebina, kai aršiausiais, krentančiais iš teisėto įtūžio nuomariu antikomunistais dedasi LLKJS CK sekretorius, TSKP platformininkė, marksizmo leninizmo dėstytojai, vadovavę ir tebevadovaujantys valstybei, teikiantys rezistentams ordinus, apšaukiantys visus gyvuosius populistais ir mokantys taisyklingo, valdiško prisitaikėlių patriotizmo.

1940-siais pirmieji išdavė profesionalūs, sotūs patriotai, kurie du dešimtmečius rėžė iš tribūnų kalbas, stovėjo pirmosiose eilėse per paradus, per puotas uniformuoti sukosi su gražiom, iškvėpintom poniom Ramovėj tarp vėliavų ir mokė visus teisingai Lietuvą mylėti. O sukilimuose ir miškuose jaunas galvas padėjo mokytojai ir moksleiviai, studentai, paprasti ūkininkai ir kariai.

Sakot dabar būtų kitaip? Galvokit sau į sveikatą, taip juk lengviau ir paprasčiau, o aš jaučiu kitaip. Tikra meilė nepyksta, nesididžiuoja ir nieko iš kitų nereikalauja, ji gyvena ne rūmuose, nemeluoja ir neieško sau naudos. Ir kiek tikrumo dar liko, jį rasi ne Vilniaus Lietuvoj.

Šalyje, periodiškai supurtomoje isterijos dėl kokio nors bebro, prieš dešimtmetį pasišnekučiavusio su KGB agentu prie kavos, tikriems KGB bendradarbiams duotas pažadas neskebti jų pavardžių yra šventas. Ir tai nekelia jokios grėsmės nacionaliniam saugumui, priešingai, jei sužinosime, kas iš valdžios dirbo priešams – valstybė sugrius.

Tik klausimas, ar tai tikrai valstybė. Vergą visada galima nusipirkti, jis užauga iš baimės netekti ką įgijęs. Minta melu, įvairiausiais pavidalais apsigyvena viduje ir slepiasi po laisvės ir narsumo ženklais. Visi tą žinom – ir jie žino, kad mes žinom, todėl klaikiai bijo būti atpažintais. Iš čia tas veidmainių aršumas ir noras bet kokia kaina sunaikinti tikrumą.