Vaiko ir masinė psichologija panašios. Nori, kad užsispyręs penkiametis ką nors darytų ir to užsinorėtų – griežtai pasakyk “negalima!“ Žiūri ir matai, kaip dėl Madrido durnumo Ispanija miršta šių žmonių širdyse. Jie norėjo tik pabalsuoti.
Madridas padarė Janukovičiaus klaidą. Jokio Maidano nebūtų buvę, jei nebūtų sudaužę studentų, kurie po poros savaičių būtų išsiskirstę. Gero norinčių taikių žmonių mušti negalima, nes po to pasikeičia viskas ir negrįžtamai.
Pamenat, kaip laukėm, kad mus pripažintų ar bent išgirstų? Kaip per naktis dainavom už Lietuvą? Kokios buvo šaltos sausio naktys ir kaip kvepėjo laužai ir arbata, ir kokia šviesa buvo akyse, ir visi buvom broliai?
O kaip pavargę užmigdavom sugrįžę namo ar budėjime vieni, bet buvom visi kaip vienas? Kai galėjom galvas padėti ir nebaisu buvo, ir girdėjom kaip dreba stiklai nuo tankų griausmo, ir nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne?
Ir kaip mums atrodė žema ir niekinga, kada didžiosios tautos ir valstybės tylėjo, galvojo, svarstė savo naudą ir nuostolius? Ir bijojo, kad joms ko neatsitiktų ir pelnas nesumažėtų, ir kokie islandai atrodė drąsūs ir laisvi, su jais mes buvom šeima! Ar pagalvojom, kad patys tokie galim nebebūti?
Mes žinojom, kad dėl laisvės negalima derėtis. Kad meilė yra arba nėra, ir jokia nauda jos negali nupirkti ar parduoti. Ir nėra jėgos, kuri gali priversti mylėti arba nemylėti. Dabar katalonai nori to paties, ko norėjom.
Ir daug brangių Lietuvos žmonių naktimis prakaituoja rašydami, kaip mums tai nenaudinga, kaip reikia katalonus pasmerkti ir kad pasaulis sugrius. Taip rašė ir apie mus kovo 11-ąją, bet mes ją turim. Ir pasaulis kažkaip nesugriuvo.
Sakot Katalonija nebuvo okupuota, todėl negali siekti valstybės? Tada ir Didžioji Britanija, ir JAV, ir Ispanija neturi teisės į valstybę – jos, kaip ir dar koks 100 valstybių, nebuvo okupuotos. Ar turėjo “okupuotas nepriklausomas valstybes“ pusė Europos tautų, kurios po imperijų žlugimo jas kūrė? Kokią savo “okupuotą valstybę“ turėjo latviai ar estai 1918-isiais?
Visa Amerika, beveik visa Afrika, pusė Azijos ir Europos ir Australija yra valstybės, kurios atsirado nuo nulio. Jei okupaciją laikysim teisės į valstybingumą kriterijumi, reikštų, kad jokių naujų valstybių negalėjo ir negali atsirasti niekada.
Demokratija neatskiriama nuo teisinės valstybės ir teisės viršenybės. Nori referendumo – tegu surengia. Na nubalsavo, pasiskelbs – ir kas? Net SSSR nedraudė mums išsirinkti LTSR AT, nors žinojo, ką išsirinksim. Ir netrukdė deputatams susirinkti, nors žinojo, ką nutarsim. Paskelbė, kad negalioja ir pasaulio galingieji teisuoliai tylėjo subines užraukę.
Jei ne Maskvos pralaimėjęs pučas, niekas ir nebūtų pripažinę. Juk pamenat Fransua Miteraną: “Lietuviai viską sugadins. Jie beveik niekada nebuvo nepriklausomi. O kai buvo, gyveno diktatūroje. Apgailėtini žmonės. Suprasiu, jei Michailas Gorbačiovas bus priverstas griebtis jėgos.“
Tokia Europa ir dabar, tokie ir lyderiai. Teisinius nutarimus šalinti teisiniais nutarimais, prieš jėgą naudoti jėgą – tai yra demokratija. Daužyti lazdomis, apšaudyti rinkėjus ar išvaikyti parlamentus – tai Rusija 1918 metais. Istorija sugrįžta.
Derybos būtų galėję viską išspręsti. Dabar irgi viską spręs derybomis, tik Madrido pozicijos bus daug silpnesnės, o nepriklausomybininkų – palankesnės. Idiotiškus sprendimus priėmę asmenys bijo atsakomybės ir rengiasi aukoti vieningą Ispaniją ir Europos stabilumą dėl savo subinių.
Tai testas katalonams. Tauta turi ne tik apsispręsti, bet ir sugebėti sumokėti aukos kainą. Valstybės sukūrimo be kraujo dar nebuvo, bet ir Europos Sąjunga – ne Jugoslavija. Jei jų pasiryžimas tikras – niekas nesustabdys, jei tik šiaip – subliūkš. Jie ir patys šito nežino, ir Madridas to nežino. Patys žmonės svarbiausių dalykų nežino, kol jie neprasideda ir neateina išbandymas.
Didžiųjų valstybių geopolitinės įtakos zonos keičiasi ir permainos neišvengiamos. Tūkstantmečius tai vyko karais, marais ir žudynėmis. Dabar, kada valstybę, įtakas, resursus, ekonomikas ir politikus galima nusipirkti grynaisiais arba investuojant, tiesioginiai karai tarp didžiųjų nebebūtini, nes nepelningi.
Tačiau ribos išlieka. Krauju, susitarimais ir ekonomine galia valstybės pasiėmė tiek teritorijos, kiek gali ir turi tiek, kiek įstengia neleisti pasiimti kitoms. Jėgų pusiausvyrai pasikeitus istorinių įvykių nubraižytos sienos išlieka. Čia gyvenančios tautos kartais užsimano geresnio būsto. Tačiau bet kokia renovacija reikalauja savininko, net visiškai nupezusio, išprotėjusio ar prasiskolinusio, sutikimo.
Įstatymus rašo stiprieji ir nugalėtojai. Valstybių konstitucijos ir teisė visada nustato jų vientisumą ir jį saugo. Tai, kad tauta gali atsiskirti ir sukurti savą valstybę pagal tos valstybės teisę – pasakėlė mažiesiems. Tai įmanoma tik dominuojančiai nacijai sutikus, kuri niekada nesutiks.
Tokia pat pasaka naivuoliams ir tarptautinė teisė. Ji “suteikia“ tautoms apsisprendimo galimybę vėlgi tik pagal valstybės, kurioje jos gyvena, nustatytas konstitucines taisykles, kurios praktiškai neįgyvendinamos be savininko, t.y. “suvereno“ sutikimo, kurio tas niekada neduos.
Tačiau naujų valstybių vis atsiranda ir atsiranda. Ir praktiškai visos ne pagal taisykles, nes tarptautinė teisė tik įtvirtina tai, kas yra ir tai, dėl ko susitaria savininkai. O jie susitaria tik tada, kai juos situacija priverčia tą padaryti.
Mažoms tautoms tokių situacijų nukrenta retai, po kokią vieną per šimtmetį. Galimybės durelės atsidaro trumpam ir vėl greit užsiveria. Rezultatas priklauso nuo to, ar pati tauta turės noro, supras galimybę, atsiras lyderių, įstengiančių tam vadovauti ir užteks ryžto veikti.
Geriausiai atsiskiriantiems tinka aukos vaidmuo. O jei “suverenas“, teritorijos savininkas tą duoda nemokamai – likimo dovana. Sausio 13-tąją atsilaikėm ne vien dėl žuvusiųjų, bet ir dėka kasetės, nuvežtos slapta į Kauną ir parodytos miegančiam pasauliui.
Toks šansas atsirado katalonams. Turi tam viską, ko reikia. Geriausiai pasistengė ispanų vyriausybė su savo bananais ir kulkomis šimtų kamerų akivaizdoje. Tarptautinė opinija palanki, kiek tik įmanoma, net suvokdama pavojingumą Europos stabilumui nei viena vyriausybė jų nesmerkia. Visi ragina tartis.
Durelės atsidarė trumpam ir po savaitės lėtai užsivers. Tam, kad gautum kas įmanoma, reikia norėti visko. Katalonai supranta – jei greitai nepaskelbs Nepriklausomybės, jos neturės niekada ir galės laukti dar vieną šimtmetį. Ir net federalizmo, kurį tokiu atveju ispanai būtų priversti duoti ir kuris kokia nors forma tikrai įmanomas.
Nereikia pasakų, kad Europai ar mums bus blogai. Nei Europa, nei Ispanija nesugrius. Kaip nesugriuvo Čekija atsiskyrus slovakams – jos tapo abi stipresnės ir labiau pagarbios viena kitai, panorės – ir vėl susijungs. Tai istorija, kuri vyksta mūsų akyse. Mūsų niekas neklausia, tik duoda galimybę suprasti arba pabūti prisitaikėliais. Na, bet tai kiekvieno pasirinkimas.
Senoji Europa rimtai serga, postfrankistinė Ispanija taip pat. Ir žmogus, ir valstybės, ir jų sąjungos yra tingūs padarai. Kol gerai, nedaro nieko, sujudina užpakalius tik kai pavojus. Katalonija yra ir pasekmė, ir simptomas, ir šansas pokyčių pradžiai. Skanių vaistų nebūna.
Pasveikti gali tik tas, kas supranta, jog serga. Katalonai gali duoti pradžią suprasti ir keistis, o gali ir ne. Tai priklauso ir nuo jų, ir nuo Europos žmonių, ir nuo mūsų suvokimo, kad taip būti, kaip yra, nebegali ir amžinai tai netruks.
Europa pastatyta ant krikščionybės ir vertybių. Kada nors ateina išbandymo metas, kai reikia įrodyti, ar tos vertybės tikros. Jei nieko nepasikeis, ši kultūra užges ir musulmonai po kokių 50 metų paprasčiausiai nugalės skaičiumi. Gal tada jau mes norėsim atsiskirti, bet būsim mažuma.
Istorijos vyksmas ir įvykių eiga dešimtmečiais vedė prie šito. Vieni sprendimai ir įvykiai gimdė kitus ir dabar tik laiko klausimas, nes pasirinkimų praktiškai neliko. Jei Ispanijoje prasidėtų, visi Briuselio švarkai su šlypsais sakytų, kad tai jų vidaus reikalas.
Bet tai nebebus jų vidaus reikalas, pastovėti po medžiu nepavyks. Jei ES nesugebės išspręsti šios krizės – praras savo prasmę. Nes visos tos vertybės, teisės ir idealai, dėl kurių šitiek rašalo išlieta, taps melu. O ant melo niekas negali ilgai išsilaikyti.
Mes visi esam ne tik savo šalies, bet ir Europos Sąjungos piliečiai. Europa gina savo piliečių teises nepriklausomai nuo aplinkybių, visur ir visada. Nejaugi žmonių ir tautų teisė išreikšti savo valią gali būti mažesnė už laisvę dulkintis per užpakalį?
Algimantas Rusteika 
Parašykite komentarą