Kada ateina tikrumas

Tikriausi būna nepasakyti, kurių ir sau nekalbi – patys gyvena, rašosi ir išsitaria kai pradedi, kaip reikia tik nebijot to prasidėjimo, kaip vienišo senolio maldos ar dainavimo sau, kur pripratau nekalbėt ir gyvenu su tais, kurių nematau, jūsų irgi nematau, kada prabyla ir tyli šis praėjęs pasaulis, kuris yra tu, ir šlapi paukščiai, pakilę nuo aplytų, purvinų baudžiavos laukų, slenkančių dabar už valytuvų brūžinamo stiklo yra tu, ir turgaus aikštė, kur vykdydavo bausmes ir nebėra turgaus, ir ta laisvės gatvė, kur laisvės niekada, tik viltis ir tikėjimai, ir amžinybės lietus prie raudonosios bažnyčios yra tu, rytoj stumsies ant moteriško dviračio mamos užaugintų bulvių maišus, ir suprasi eidamas iš daržo prie ežero, kad tamsa tavęs palauks, kol žingsniuoji šalia žydų kapų, nuošaliom gatvelėm, kad draugai nematytų, ir suprasi, kaip vanduo tyvuliavo miestelio šuliniuos ir žuvys miegojo giliai, ir šaknimis apraizgyta, vėsi mūsų protėvių žemė buvo tu, kuris būsi, kai laikas pasibaigs, nematai jų veidų ir vardai paslėpti, bet ateisi nešinas ežeru, bulvėm ir lapkričio lietum, ir tapsi tais, kurie pajaus dvelksmą iš šito dabar, šią dieną ir vakarą su visais, kada tamsa, apsupusi mūsų namus atsitraukia ir jie sėdas prie stalo, štai tavo dukros vyriausias dalina duoną ir sako žodžius, kuriuos reikia ištarti, sugalvotus per nemigo naktį, ir pamatot šią šviesą ir išgirstat tylą, ir susitinkam, ir tai viskas, kas gali ir turi būti, jūs dar viską suprasit, reikia tik pasistengti – tai visai nesunku, kada ateina tikrumas.

saulėta klevų gotika
apsiklodavau ežerą
gera buvo dangum
neatsispindėti

snigo lapai laiškuos
dugne plaukiojas mintys
nusigandę atskaudančios
valties šešėlio

liesis raidės paviršiuj
su akmeniu nebeišskaitysi
iš paminklo lietuj
savo atvaizdo

liko žuvėdra aky
vienišėjantis vardas
santakoj tarp savo
kūnų atsiklaupus

čia kadaise skaitydavau
pranašystėm užkąsdamas
buvo vynas raudonas
ir raudonas dangus

butaforinis lūžtantis medis
tame smėly kur tikras
pats tikriausias pasaulis
mano pasaulio gyvieji

trumpiausias yra ilgesys
ilgiausias yra švelnumas
ir niekas švelniausias
kuris yra tikras

klevas sklendžia aukštai
šičia žuvys pakilti negali
negirdėt jokių aimanų
valty skirta mylėti

kada pareinu vakarais
užrakinu visas vasaras
kol vaikai kambariuos
jų senatvė praeis

2019 – 2014